Viešpats – Ganytojas
Jis rodo kelią, ne aš
Viešpats – Ganytojas
Drąsiai pirmyn mane ves
Viešpats – Ganytojas
Save _ patikiu Jam
Viešpats – Ganytojas
Jis rodo kelią, ne aš
Ir per tamsiausią slėnį
Su manim Tu žengi
Ir net juodžiausioj nakty
Manęs nepalieki
398. Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą,2084 vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. 2113Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“275, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“276.
396. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. 311Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. 301Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.
374. Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos perspektyvoje, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“.2461997 Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.247
377. Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą. 2514Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,251 kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.
397. Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju273 ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė.2741850 Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.
399. Šventasis Raštas parodo dramatiškus to pirmojo neklusnumo padarinius. Adomas ir Ieva tuoj pat prarado pirmykščio šventumo malonę.277 Jie ėmė bijoti Dievo,278 klaidingai vaizduodamiesi Jį pavydžiai saugantį savo išimtines teises.279
400. Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną;280 tarp vyro ir moters atsirado įtampa;2811607 jų santykius paženklino geismas2514 ir troškimas valdyti.282 Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška.283Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn.284 Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys:285 žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš.286 6021008Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.287
374. Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija;54 visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.
376. Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. 1008Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,248 nei kentėti.249 1502Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,250 pagaliau darna tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būklė, vadinama „pirmapradžiu teisumu“.
404. Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“294. 360Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. 50Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę.295 Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būklė, o ne veiksmas.
405. Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia).2515Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.
403. Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas,2606jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“292. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, 1250Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.293
No Comments